Tai – geriausias ankstyvojo laikotarpio režisieriaus filmas, nors Kubrickas tada jau buvo spėjęs išgarsėti ir kaip fotografas, ir kaip autorinių dokumentinių juostų kūrėjas. Visus jo filmus ir vėliau lydėdavo koks nors skandalas, bet „Garbės keliai“ sukėlė net tarptautinį. Prancūzams filmas pasirodė tautą žeminantis paskvilis, jie pasiuntė diplomatinę notą ir uždraudė „Garbės kelius“ rodyti šalyje (beje, draudimas buvo panaikintas tik po 18 metų).

Iš pradžių Kubrickas filmo veiksmą buvo sumanęs perkelti į neapibrėžtą vietą ir laiką, bet greit suprato, kad toks neapibrėžtumas gali sumenkinti antikarinę filmo ištarmę. Todėl pamatysime 1916 m. ir Vakarų frontą. Prancūzų štabas nusprendžia atakuoti vokiečius toje vietoje, kur šie yra gerai įsitvirtinę. Prancūzai suvokia, kad pergalės tikimybė labai menka, bet juk reikia kažkaip gelbėti savo reputaciją. Kai puolimas ima silpti, generolas Miro liepia šaudyti į savus pėstininkus, kad šie judėtų į priekį. Bet įsakymas neįvykdomas. Tada Miro surengia tariamų bailių procesą, esą dėl jų nepavyko puolimas. Teisiami trys kariai, kurie kovojo drąsiai. Už juos stoja pulkininkas Daksas. Jis gerai žino, kas atsitiko, ir prašo generolo Briularo įsikišti. Bet šis ima veikti tik tada, kai mirties nuosprendis kareiviams įvykdytas ir galima patraukti atsakomybėn generolą Miro. Briularas siūlo Daksui užimti generolo vietą. Šis atsisako, nes kovėsi ne dėl paaukštinimo.